CityFun: Istorijos pradžia
CityFun istorija prasidėjo karantino metu. Neviltis, baimė, nerimas. O KAS TOLIAU? KĄ DARYTI TOLIAU? KUO UŽSIIMTI?
Šitie klausimai mano galvoje sukosi nuolatos.
Tam, kad neišprotėčiau tiesiogine ta žodžio prasme, apsiaviau kokius turėjau kedus ir pradėjau bėgti, kur akis mato. Po pirmų 5 km pajutau nuovargį, kojos vos vilkosi, o reikėjo dar kažkaip gįžti atgal namo (dabar net juokinga pagalvot, kad 5 km gali sukelti tokį nuovargį :D ). Užtat kokį emocinį palengvėjimą aš pajutau. Bent trumpam mano galvoje nerimo balsas nutylo.
Rytoj ir poryt taip pat bėgau. Bėgant įlgesnę distanciją pasinerdavau lyg į meditaciją, lyg į transą. Mintis buvo kitokios, palengva ramybė užgožė nerimą.
Ir čia, kaip iš giedro dangaus sulaukiu skambučio:
- Sveiki.
- Sveiki. - atsakau aš nustebusi.
- Ar jus darote žaidimus?
Susierzinu. Galvoju, tu ką, iš mėnulio iškritai?! Kokie dar žaidimai, uždaryti mes!!!!
- Ne, mūsų veikla sustabdyta.
- Bet gal miesto žaidimą sugalvotumėt? Kad vaikai galėtų ne patalpoje, o mieste palakstyti?
- Ponia, dabar yra šalta, sušals jūsų vaikai. Ir ne, lauke žaidimų nedarome.
Pokalbis baigėsi. Padėjau ragelį. Ir po jo man atėjo nušvitimas. Pagaliau užsidegė ta lempute su atsakymų į klausimą “KAS TOLIAU?”
Miesto pažinimo žaidimai! Miesto pažinimo žaidimus mums reikia daryti! Niekas neįkalins, ne uždarys, ne apribos. DAROM!
Tada man gimė idėja, kad turiu nubėgti maratoną. Sau sugalvojau, kad jeigu įveiksiu visą distanciją – CityFun‘as bus padarytas. Maratoną bėgau, ne tam, kad nubėgt 42 km. Jis buvo sėkmės garantas. Prabėgsiu – padarysiu, neprabėgsiu, CityFun‘as keliauja į stalčių.
Tik dangus ir aš žinau, kaip man buvo sunku nubėgti tokį atstumą. Bet aš tai padariau. Garantija mano rankose 😊
Nuo tos akimirkos prasidėjo mano ilga kelionė iki tikslo, iki svajonės išsipildymo, iki CityFun sukūrimo.
Tai kelionė pakeitųsi mano gyvenimą.
Šitie klausimai mano galvoje sukosi nuolatos.
Tam, kad neišprotėčiau tiesiogine ta žodžio prasme, apsiaviau kokius turėjau kedus ir pradėjau bėgti, kur akis mato. Po pirmų 5 km pajutau nuovargį, kojos vos vilkosi, o reikėjo dar kažkaip gįžti atgal namo (dabar net juokinga pagalvot, kad 5 km gali sukelti tokį nuovargį :D ). Užtat kokį emocinį palengvėjimą aš pajutau. Bent trumpam mano galvoje nerimo balsas nutylo.
Rytoj ir poryt taip pat bėgau. Bėgant įlgesnę distanciją pasinerdavau lyg į meditaciją, lyg į transą. Mintis buvo kitokios, palengva ramybė užgožė nerimą.
Ir čia, kaip iš giedro dangaus sulaukiu skambučio:
- Sveiki.
- Sveiki. - atsakau aš nustebusi.
- Ar jus darote žaidimus?
Susierzinu. Galvoju, tu ką, iš mėnulio iškritai?! Kokie dar žaidimai, uždaryti mes!!!!
- Ne, mūsų veikla sustabdyta.
- Bet gal miesto žaidimą sugalvotumėt? Kad vaikai galėtų ne patalpoje, o mieste palakstyti?
- Ponia, dabar yra šalta, sušals jūsų vaikai. Ir ne, lauke žaidimų nedarome.
Pokalbis baigėsi. Padėjau ragelį. Ir po jo man atėjo nušvitimas. Pagaliau užsidegė ta lempute su atsakymų į klausimą “KAS TOLIAU?”
Miesto pažinimo žaidimai! Miesto pažinimo žaidimus mums reikia daryti! Niekas neįkalins, ne uždarys, ne apribos. DAROM!
Tada man gimė idėja, kad turiu nubėgti maratoną. Sau sugalvojau, kad jeigu įveiksiu visą distanciją – CityFun‘as bus padarytas. Maratoną bėgau, ne tam, kad nubėgt 42 km. Jis buvo sėkmės garantas. Prabėgsiu – padarysiu, neprabėgsiu, CityFun‘as keliauja į stalčių.
Tik dangus ir aš žinau, kaip man buvo sunku nubėgti tokį atstumą. Bet aš tai padariau. Garantija mano rankose 😊
Nuo tos akimirkos prasidėjo mano ilga kelionė iki tikslo, iki svajonės išsipildymo, iki CityFun sukūrimo.
Tai kelionė pakeitųsi mano gyvenimą.
Visos teisės saugomos. © 2024
